Mokytojų požiūris

Mokytojai paprastai nori vaikams padėti ir gerai su jais sutarti. Tačiau ne visada lengva yra tai pasiekti. Vaikai dažnai juos provokuoja, stengiasi išbandyti jų kantrybę, išmintį, gebėjimus. Jie gali būti nepakenčiami. Neverbalinių mokymosi sutrikimų turintys vaikai sunkiai suvokia neverbalinius bendravimo ženklus, negali išmokti tiesiog stebėdami. Todėl iš jų galima tikėtis žymiai daugiau nesusipratimų, netikėto, nenormalaus elgesio klasėje. Konkretus ir tiesmukiškas kalbos suvokimas apsunkina jiems juokų, sarkazmo, pašaipų supratimą. Jie gali atrodyti pernelyg jautrūs ir verkšlenantys. Be to, jie gali atrodyti turintys daug žinių, tačiau ne itin gerai besimokantys. Mokytojams gali atrodyti, kad taip yra dėl jų tingumo, nedėmesingumo, dėl to, kad nesiklauso, ką mokytojas aiškina, dėl to, kad domisi tik tuo, ko nori... Kitaip tariant – tai jų kaltė, kad jie neišmoksta. Jie kartais gali atrodyti sunkaus būdo.

Mokytojams padėti gali susilaikymas nuo skubotų išvadų apie vaiko elgesį lemiančias priežastis, sistemingas stebėjimas, pasitarimai su tėvais ir specialistais (psichologais, neurologais, logopedais, specialiaisiais pedagogais). Mokytojams padedanti nuostata yra supratimo, problemų sprendimo ieškojimas.

Labai svarbūs yra šie dalykai:

• Ankstyvasis ugdymas. Kuo anksčiau pradėsime teikti tikslingą pagalbą neverbalinių mokymosi sutrikimų turintiems vaikams, tuo geriau. Todėl svarbu taikyti jiems skirtus ugdymo metodus, jeigu tik įtariate NMS. Jie nepakenks.
• Normalizavimas. Pradėti reikia nuo paprastesnių pritaikymų (įprastų ugdymo strategijų, metodologijų, veiklų pritaikymo) neskubant keisti ugdymo tikslų, mažinti programinių reikalavimų. Radikalesnes strategijas naudoti tik būtinais atvejais.
• Bendradarbiavimas. Svarbu bendradarbiauti skirtingų dalykų mokytojams ir derinti iš įvairių šaltinių gaunamą informaciją.
• Tinkamas psichologinis – pedagoginis vertinimas. Atsižvelgiant į būdingus atskiram vaikui gebėjimus, reikia parinkti jam tinkamas intervencijos priemones ir padėti jam efektyviau išmokti.
  
• Nuoseklumas. Pateikti mokomąją medžiagą reiktų nuo paprasčiausių užduočių iki sudėtingesnių. Tada pritaikyti galėsime tiktas užduotis, kurių vaikui nepavyko išmokti.
• Gebėjimų akcentavimas. Tai labai svarbu, nes padeda palaikyti teigiamą savęs vertinimą ir padeda sukurti palankesnes mokymuisi vidines sąlygas. Šie vaikai jautriai ir skausmingai reaguoja į kritiką, todėl geriau yra jos vengti.
• Tinkamos vietos klasėje parinkimas. Dažnai tai būna arčiau mokytojo esanti vieta.
• Konkrečios žodinės instrukcijos. Mokydamasis naują medžiagą vaikas jas geriau supras, negu vaizdinėmis priemonėmis, palyginimais ir metaforomis paremtas.
• Supratimas, kad ugdymo metodų pritaikymas vaikams su mokymosi sutrikimais nėra privilegija. To reikalauja Švietimo įstatymas. Argi mes manome, kad blogai matančiam yra privilegija nešioti akinius?