Apibrėžimas ir simptomai

Rašymo sutrikimas (disortografija) gali būti apibūdinamas kaip "rašto darbuose daromų klaidų grupė, bet ne pati rašymo technika." (García Vidal, 1989). Sunkumai pasireiškia ryšyje tarp garso, jo užrašymo ir rašybos taisyklių pritaikymo.

Užsienio literatūroje nurodoma keletas šio rašymo sutrikimo rūšių:

• Natūrali disortografija: kada rašymo klaidas sąlygoja nepakankamai funkcionuojantis netiesioginis žodžio rašymo kelias arba fonologinė analizė, todėl žodžiai rašomi pagal tiesioginį arba leksinį pagrindą. Rašymo kokybė priklauso nuo fonologinių procesų išlavėjimo bei gebėjimo taikyti fonemų-grafemų konvertavimo taisykles.
• Vizualinė disortografija: charakterizuojama kaip nepakankamas naudojimasis tiesioginiu žodžio skaitymo bei rašymo keliu pagal regimą vaizdą, todėl rašymas grindžiamas netiesioginiu keliu. Ši rašymo sutrikimų kategorija apima ir rašybos taisyklių taikymą.
• Mišri disortografija: sunkumus sąlygoja nepakankamas tiesioginio ir netiesioginio žodžio rašymo būdo panaudojimas. Rašto darbuose stebimos natūraliai ir vizualinei disortografijai būdingos klaidos.

Lietuvoje rašto darbų klaidos dažniausiai skirstomos į akustinio pobūdžio, kada painiojamos panašius garsus žyminčios raidės, optinio pobūdžio, kai painiojamos pagal vaizdą panašios raidės, taip pat itin dažnos gramatinių bei skyrybos taisyklių netaikymo klaidos.