Kompensacinės strategijos (mokymas- ugdymo proceso tikslai ir turinys, metodikos ir užsiėmimai, priemonės ir šaltinia, kt.)

Kiekviena situacija susijusi su hiperaktyviu vaiku reikalauja iš mūsų atitinkamos reakcijos, priartinančios mus prie pagrindinio tikslo, t.y. vaiko išmokymo funkcionuoti visuomenėje ir laikytis visuomenės normų. Tai sunku, nes vaikas nekontroliuoja savo elgesio ir nekoncentruoja dėmesio natūraliu būdu, būdingu kiekvienam kitam vidutiniam vaikui.

Pradėkime nuo labai paprastų, lengvai pritaikomų taisyklių.

1. Reikia sutvarkyti vaiką supantį pasaulį, t.y. pašalinti iš aplinkos kuo daugiau nereikalingų dirgiklių. Bet kuriam vaikui triukšmas, balsai už lango, intensyvios, ryškios spalvos klasėje (dabar madingos įvairiaspalvės sienos ir baldai), daugybė prikrautų ant stalo daiktų, bendras chaosas ir netvarka – tai blaškantys dėmesį dirgikliai. Hiperaktyvius vaikus šie dirgikliai veikia žymiai stipriau. Įsisąmonindami tai, galime:

• pasodinti vaiką pirmame suole, toliau nuo langų ar durų, arti mokytojo;
• šalia galime pasodinti „vaiką-padėjėją“, kuris patikrins, ar draugas užsirašė viską, ką reikėjo ir padės užpildyti spragas;
• pasodinti vaiką tarp ramesnių vaikų;
• išlaikyti pastovias vaikų vietas (bent jau tam tikrą laiką);
• dekoruojant klasę naudoti ramias, pastelines spalvas;
• palaikyti tvarką ant suolų ir prižiūrėti, kad ant jų būtų tik tai pamokai reikalingi daiktai, visa kita – kuprinėse;
• stengtis, kad pamokos vyktų pagal tam tikrą tvarką, planą ir jose būtų pastovūs elementai, kuriuos vaikai pažįsta ir žino, ko galima tikėtis (pvz., pamokos turėtų vykti pagal tvarkaraštį; jei norime pvz., parodyti kokį filmą, turėtumėme apie tai iš anksto pranešti).

2. Tinkamai bendraukite su vaiku. Palaikykite akių kontaktą, pritraukite vaiko dėmesį (pašaukite vardu,prisilieskite, padėkite ranką ant peties ir pan.).

Nurodymai, kuriuos pateikiate:

• turi būti trumpi ir paprasti,
• jie turi būti išsakomi ryžtingu, bet ne kategorišku tonu,
• tai neturėtų būti prašymai,
• juos reikėtų kartoti kelis kartus ar prašyti vaiko, kad jis pakartotų,
• nurodymai gali turėti svarbesnių fragmentų, kuriuos reikia užakcentuoti (balsu, gestu),
• jei tai ilgesnė instrukcija, ją reikia padalinti į pavienes, paprastesnes užduotis.

Vienas dažniausių nurodymų – namų darbų užrašymas. Visada turime skirti laiko patikrinimui, ar vaikas įvykdė nurodymą. Gerai būtų, kad vaikas turėtų atskirą sąsiuvinį, kuriame rašytų visą papildomą informaciją (kitaip vaikas to nesugebės pakartoti namuose, net jei tai būtų jam pačiam svarbi informacija). Tokio sąsiuvinio turėjimas bus prasmingas tik tada, jei mokytojas ir tėvai reguliariai peržiūrės jį.

3. Reikia saugoti vaikus nuo įvairių pavojų, įvedant tam tikrą taisyklių sistemą visiems vaikams – klasėje, ekskursijoje ir pan.

Reikia atminti, kad taisyklės turi būti:

• aiškios,
• paprastos,
• trumpos.

Jaunesnėse klasėse taisykles mes primetame, vyresnėse – nustatome jas aptardami kartu su mokiniais.

Kurdami taisyklių sistemą, stenkimės formuluoti jas pozityviai, pvz., vietoj „Nekalbame be leidimo“ formuluojame – „Kalbame tik mokytojui nurodžius“.

Tam, kad sumažintume netinkamą ir pavojingą hiperaktyvių vaikų elgesį, kuriame papildomas taisykles, kurių laikytis privalės net ir mokiniai neturintys elgesio sunkumų. Tačiau taisyklių neturėtų būti per daug (iki 10).

Jei esame įsitikinę, kad taisyklės yra suprantamos vaikams, tai:

• iškabiname jas matomoje vietoje,
• kuriame signalų ir gestų, primenančių apie jas sistemą (pvz., pakeltas pirštas, parodymas į akis, ausis, geltonos kortelės ir pan.),
• pakartojame jas vaikui tiek kartų, kiek esame numatę,
• kai taisyklės įsigalioja, mes jų besąlygiškai laikomės.

4. Jei mokinys nesilaiko taisyklių, jis turi patirti savo elgesio pasekmes. Reikėtų pabrėžti, kad pasekmės, tai ne bausmės! Pasekmė – tai reakcija į netinkamą elgesį. Bausmė sukelia pyktį, baimę, norą atkeršyti. Tuo tarpu pasekmės gali nepatikti vaikams, bet nesukelia tiek pykčio ir maišto.

Pasekmė turi būti:

• greita, įvykti tuoj po netinkamo elgesio,
• efektyvi, įvykdyta iki galo,
• teisinga, adekvati prasižengimui,
• priimtina, juk vaikas tai ne nusikaltėlis.

Pasekmė, pavyzdžiui, gali būti mūsų dėmesio nebuvimas, privilegijų, apdovanojimų netekimas, žalos atlyginimas, pašalinimas iš situacijos (išsiuntimas į nuobodžią vietą).

Jei į vaiko netinkamą elgesį sureaguojame ir vaikas patiria pasekmes, turime atminti, kad priešingu atveju (situacijoje, kai vaikas elgiasi tinkamai), reikia vaiką pagirti, apdovanoti. Kokie apdovanojimai galėtų būti?

• mūsų dėmesys vaikui,
• saldumynai, ženkliukai, lipdukai ir pan.,
• privilegijos (vieta pirmoje poroje, lentos valymas, gėlių laistymas, galimybė nedaryti namų darbų ir pan.).

5. Tam, kad paskatintume, motyvuotume vaiką, reikėtų sukurti ir apdovanojimų sistemą. Kokia ji bus, priklauso nuo jūsų kūrybiškumo. Galime pavyzdžiui, naudoti pliusų skyrimo sistemą. Kiekvienos pamokos pradžioje vaikas gauna tam tikrą pliusų kiekį, juos jis gali išlaikyti iki pamokos pabaigos (jei elgiasi tinkamai), gali prarasti jų dalį arba visus (jei nesilaiko taisyklių) arba gauti papildomus (jei jo elgesys vertas apdovanojimo).

Jeigu mūsų sugalvota sistema neveikia, reikia ieškoti kitų idėjų. Galima kartu su vaiku sukurti apdovanojimų sąrašą. Apdovanojimu gali būti tiek daiktas, tiek pagyrimas. Hiperaktyviam vaikui, kuris nuolat girdi priekaištus, pagyrimas yra ypač svarbus.

Pagyrimai – tai labai efektyvus metodas darbe su hiperaktyviais vaikais, todėl:

• - girkite iš karto, kai tik pastebėjote tinkamą elgesį,
• - tiksliai įvardinkite, kas jums patiko,
• - būkite nuoširdūs ir spontaniški (vaikai jaučia melą),
• - pagirkite net menkiausią elgesio pagerėjimą,
• - pagyrimuose venkite kritikos (taip, ... bet),
• - girkite kuo dažniau,
• - nepamirškite ir kitų vaikų klasėje.

Ugdymo strategijos, padedančios sutelkti vaiko dėmesį ir su­valdyti perdėtą aktyvumą: (pglDervinytė – Bongarzoni A. Pagalbos galimybės aktyvumo ir dėmesio sunkumų turintiems vaikams. Vilnius. 2008.)

Gebėjimas mokytis tiesiogiai susijęs su gebėjimu orientuotis, sukaupti ir išlaikyti dėmesį bei rimtį tam tikrą apibrėžtą laiko tarpą. Mokyklos pradinėse klasėse, taip pat specialiojoje struktūruotoje kla­sėje svarbu padėti vaikui išmokti mokytis savarankiškai.

Perdėto aktyvumo suvaldymo būdai:

• Nesistengti sutramdyti aktyvumo, bet nukreipti ir panaudotijį priimtinoms veikloms įgyvendinti:

1. Skirti konstruktyvius įsipareigojimus, kuriuos atlikdamas vaikas galėtų judėti.
2. Judriam vaikui leisti pabaigti užduotį stovint (bet nesi­traukiant iš savo darbo vietos).

• Įvertinti vaiko aktyvumą. Vaikui atlikus sunkią, dėmesio ir susitelkimo reikalaujančią užduotį, paskatinti jį: pavyzdžiui, paprašyti nunešti kam nors laišką, knygą ar pan.
• Skatinti aktyvumą, atliekant užduotis:

1. Taikyti mokymo metodus, kurie skatina aktyvius atsa­kymus (pvz., pasakojimą papildyti judesiais, dirbti prie lentos ir pan.).
2. Skatinti mokinį visuomet su savimi nešiotis dienoraštį, kuriame rašytų, pieštų, spalvintų ir t.t.
3. Mokyti vaiką užduoti kompetentingus klausimus.

Impulsyvumo valdymo būdai

• Neprašyti vaiko palaukti, bet pasiūlyti laukiant savo eilės ką nors nuveikti (taip skatinti išradingumą).

1. Patarti vaikui, laukiančiam mokytojo pagalbos, atlikti lengvesnę užduoties dalį ar atlikti kitą panašią.
2. Mokyti vaiką kontrolinio darbo metu pirmiausia atlikti tas užduotis, kurios jam atrodo įdomiausios, suprantamos, aiškiausios.
3. Pratinti vaiką prieš atsakant į klausimą jį užsirašyti ar pasibraukti, ar paryškinti spalvotu pieštuku svarbiausias vietas.
4. Pasiūlyti vaikui, laukiančiam užduoties, ką nors piešti dienoraštyje ar leisti jam žaisti knygos žymekliu, trintu­ku.
5. Skatinti konspektuoti ar bent užsirašyti mintis, kurias jis laiko svarbiausiomis.

• Skatinti vaiko norą lyderiauti ir stengtis jį įtikinti, jog nege­bėjimas laukti neprilygsta nekantrumui:

1. Skirti vaikui atlikti aktyvumo reikalaujantį darbą (sekti kokio nors darbo eigą, išdalinti lapus).
2. Vaikus, kurie nuolat pertraukia pokalbį, mokyti, kaip pajusti ir atpažinti pauzes pokalbyje ir kaip nenutraukti pokalbio tėkmės.
3. Atliekant kai kurias užduotis tik esant būtinybei vaikui priminti apie savikontrolę.
4. Mokyti ir skatinti laikytis socialinių elgesio normų (pvz., pasisveikinti, padėkoti).

Ugdymo būdai, padedantys išlaikyti dėmesį

• Sutrumpinti užduotį:

1. Padalinti užduotį į atskiras dalis, kurias galima būtų at­likti skirtingu metu.
2. Duoti dvi užduotis, pirma prašant atlikti tą, kuri vaikui mažiau patinka, o po to – mėgstamąją.
3. Vienu metu neskirti daug užduočių.
4. Užduotį pateikti tiksliais, aiškiais žodžiais. 5. Baigiant atlikti ilgą užduotį keisti darbo pobūdį: užduo­čių taisymą paversti žaidimu.

• Nesitikėti iš vaiko visiškos ramybės ir paklusnumo.
• Įsitikinti, kad užduotys atitinka vaiko lūkesčius ir sugebėji­mus – užduotis negali būti nei pernelyg lengva, nei pernelyg sunki.

1. Leisti vaikui atlikti užduotį įvairiais būdais (naudotis išspausdintu tekstu, kompiuteriu, garso įrašu).
2. Kaitalioti užduotis pagal sudėtingumą, sunkumą.
3. Įsitikinti, kad neatlikta užduotis nėra nenoras paklusti tvarkai.

Pateikti užduotis kiek galima įdomiau:

1. Leisti dirbti dviese ar mažose grupelėse.
2. Kaitalioti mažiau patrauklias užduotis su labai įdomio­mis.
3. Pateikiant naują medžiagą naudoti vaizdines priemones (lenteles, vaizdajuostes ir pan.)
4. Pasodinti vaiką arti mokytojo.

Vaiko motyvacijos palaikymo būdai

• Skatinti vaiką įveikti visą užduotį:

1. Išsiaiškinti ir pritarti vaiko pasirinkimui ir domėjimosi sritims. Pasiremti jomis skiriant naujas užduotis.
2. Leisti vaikui pagal galimybes pasirinkti užduotį, temą, veiklą.
3. Išsiaiškinti vaiko pomėgius ir atsižvelgiant į juos ska­tinti susidomėjimą nauja užduotimi.
4. Nukreipti išsiblaškiusio vaiko dėmesį į atliekamą pra­timą.
5. Paskatinti, pagirti užbaigusį užduotį vaiką, pasidžiaugti drauge su juo darbo rezultatu.

• Sutelkti vaiko dėmesį pradedant užduotį:

Tobulinti bendrą užduoties struktūrą, pabrėžti svarbiausias už­duoties vietas ar socialinių susitarimų svarbą.

1. Atkreipti vaiko dėmesį į žodinius reikalavimus (pvz., pateikti nurodymus žodžiu, skatinti pasižymėti juos užra­šų knygelėje).
2. Kruopščiai struktūruoti užduotis ir testus, nustatyti už­duočių standartus.
3. Pagrindinę užduotį suskirstyti, išryškinti svarbiausius klausimus, sudaryti schemas, nuspalvinti ir t.t.
4. Leisti tyliai dirbti dviese ar mažose grupelėse.

• Pratinti laiku atlikti užduotį:

1. Ugdyti gebėjimą planuoti, naudojant užrašų knygeles, dienoraščius, konspektus, korteles.
2. Įsitikinti, kad vaikas užsirašė užduotį.
3. Ugdyti tvarkos įgūdžius. Mokyti sudėti, susegti chro­nologine tvarka jau atliktas lapuose užduotis, klasės konspektus, palaikyti tvarką darbo vietoje. Pratinti vaiką įprasti prieš pradedant darbą ar paliekant savo darbo vietą paklausti savęs: „Ar pasiėmiau viską, ko man reikės?“ To paties prašyti ir iš tėvų.

• Mokyti klasifikuoti, logiškai suskirstyti medžiagą, nuose­kliai mąstyti, planuoti:

1. Išmokyti vaiką dirbti kompiuteriu, kad galėtų fiksuoti savo idėjas.
2. Išmokyti vaiką klausantis paskaitos ar skaitant tekstą santraukas pasižymėti trijose grafose:

   Pagrindinė mintis

   Pagrindimas

   Klausimai

3. Programuoti įvairias veiklas (kokie yra poreikiai, kaip suskaidyti užduotį į atskiras dalis).
4. Numatyti, kiek laiko reikės konkrečiai užduočiai atlikti.
5. Supažindinti vaiką su įvairiomis mokymosi strategijomis.

• Sužadinti vaiko pasitenkinimą sėkminga veikla, nes tai pa­deda gerinti jo veiklos kokybę:

1. Skatinti vaiko entuziazmą ir panaudoti jį tobulinant veiklos kokybę.
2. Pabrėžti vaiko pasiekimus, o ne klaidas.

Įžvalgos, kaip stiprinanti vaiko pasitikėjimą savimi

• Visuomet pripažinti vaiko gebėjimus ir pastangas:

1. Atkreipti vaiko dėmesį į savo sugebėjimus.
2. Sudaryti galimybę kartą per dieną (per savaitę) atsi­skleisti vaiko talentams.
3. Pripažinti, kad aktyvumo perteklius gali reikšti energi­jos ir produktyvumo proveržį.
4. Pripažinti, kad gebėjimas būti svarbiausiam grupėje, yra gebėjimas lyderiauti.
5. Pripažinti, kad domėjimasis naujais stimulais atsklei­džia kūrybingumą.

Padėti vaikui pačiam rasti būdų spręsti savo problemas (problemsolving):

Kartu su vaiku sudaryti jo netinkamų poelgių sąrašą (ne daugiau trijų keistinų savybių). Geriau būtų išskirti vieną pagrindinę elgesio problemą. Aprašyti sunkiausius momentus ir aptarti sprendimo būdus. Šis aptarimas vyksta konfidencialiai, ramioje aplinkoje, siekiant rasti geriausią išeitį, jokiu būdu nesutapatinant tokios pagalbos su baus­me. (pglDervinytė – Bongarzoni A. Pagalbos galimybės aktyvumo ir dėmesio sunkumų turintiems vaikams. Vilnius. 2008.)