Mokytojų požiūris
Hiperaktyvumo sąvoka mokytojams gerai žinoma. Dar ne taip seniai hiperaktyvumas buvo suprantamas kiek kitaip, labiau intuityviai, nei dabar. Taip apibūdinami buvo labai judrūs ir „gyvi“ vaikai, o priežastys buvo siejamos su netinkamu auklėjimu ar vaiko charakterio ypatumais.
Dabar mes žinome, kad aktyvumo ir dėmesio sutrikimas atsiranda dėl nepakankamo neuromediatorių (dopamino ir noradrenalino), atsakingų už slopinimą ir savikontrolę, kiekio. Be tinkamos pedagogų pagalbos hiperaktyvūs vaikai ne tik nesugebės mokytis, bet ir trukdys savo bendramoksliams dirbti ir mokytis. Jeigu norime padėti hiperaktyviam vaikui, klasei, šeimai ar bendruomenei, turime vadovautis tokiais principais:
- Reikia susitaikyti su tuo, kad vaikas yra hiperaktyvus.
- Reikėtų atminti, kad dėl vaiko elgesio nėra kaltas nei jis pats, nei jo šeima.
- Kiekvienas atvejis reikalauja individualaus priėjimo, nors ir yra tam tikri bendri principai.
- Negalime tikėtis greitų mūsų intervencijos rezultatų (pokyčiai įvyksta lėtai, o pasiekti rezultatai gali būtitrumpalaikiai, jei nuosekliai nesilaikome pasirinktos strategijos).
- Darbui su hiperaktyviu vaiku reikia ieškoti sąjungininkų, pagalbininkų bei pasirūpinti pagalba šeimai (kartais gali reikėti išorinės pagalbos, t.y. šeimos konsultavimo ir psichoterapijos, vien supratimo ir noro gali nepakakti).
